ALKILPOLIGLIUKOZIDŲ ĮVADAS

Alkilgliukozidai susideda iš hidrofobinės alkilo liekanos, gautos iš riebalų alkoholio, ir hidrofilinės sacharido struktūros, gautos iš D-gliukozės, kurios yra sujungtos glikozidiniu ryšiu. Alkilgliukozidai, kaip ir dauguma paviršinio aktyvumo medžiagų iš kitų kategorijų medžiagų, pavyzdžiui, gerai žinomi alkilpoliglikolio eteriai, turi alkilo liekanas su maždaug C6-C18 atomais. Ryškiausias bruožas yra hidrofilinė galvutė, sudaryta iš sacharidų struktūrų su vienu ar keliais glikozidiškai sujungtais D-gliukozės vienetais. Organinėje chemijoje D-gliukozės vienetai yra gaunami iš angliavandenių, kurie plačiai randami visoje gamtoje cukrų arba oligo ir polisacharidų pavidalu. Štai kodėl D-gliukozės vienetai yra akivaizdus pasirinkimas hidrofilinei paviršinio aktyvumo medžiagų galvutei, nes angliavandeniai yra praktiškai neišsenkančios, atsinaujinančios žaliavos. Alkilgliukozidus galima supaprastintai ir apibendrintai pavaizduoti jų empirine formule.

D-gliukozės vienetų struktūra rodo 6 anglies atomus. D-gliukozės vienetų skaičius alkilpoligliukoziduose yra n=1 alkilmonogliukoziduose, n=2 alkildigliukoziduose, n=3 alkiltrigliukoziduose ir t. t. Literatūroje alkilgliukozidų mišiniai su skirtingu D-gliukozės vienetų skaičiumi dažnai vadinami alkiloligogliukozidais arba alkilpoligliukozidais. Nors žymėjimas „alkiloligogliukozidas“ šiame kontekste yra visiškai tikslus, terminas „alkilpoligliukozidas“ paprastai yra klaidinantis, nes paviršinio aktyvumo medžiagos alkilpoligliukoziduose retai būna daugiau nei penki D-gliukozės vienetai ir todėl nėra polimerai. Alkilpoligliukozidų formulėse n žymi vidutinį D-gliukozės vienetų skaičių, t. y. polimerizacijos laipsnį n, kuris paprastai yra nuo 1 iki 5. Hidrofobinių alkilo liekanų grandinės ilgis paprastai yra nuo X=6 iki X=8 anglies atomų.

Paviršinio aktyvumo medžiagų alkilgliukozidų gamybos būdas, ypač žaliavų pasirinkimas, leidžia gauti didelę galutinių produktų, kurie gali būti chemiškai gryni alkilgliukozidai arba alkilgliukozidų mišiniai, įvairovę. Pirmiesiems šiame tekste taikomos įprastos angliavandenių chemijoje naudojamos nomenklatūros taisyklės. Alkilgliukozidų mišiniai, dažnai naudojami kaip techninės paviršinio aktyvumo medžiagos, paprastai vadinami trivialiais pavadinimais, tokiais kaip „alkilo poligliukozidai“ arba „APG“. Prireikus tekste pateikiami paaiškinimai.

Empirinė formulė neatskleidžia sudėtingos alkilgliukozidų stereochemijos ir polifunkcionalumo. Ilgos grandinės alkiliniai likučiai gali turėti linijinius arba šakotus anglies skeletus, nors dažnai pirmenybė teikiama linijiniams alkiliniams likučiams. Chemiškai kalbant, visi D-gliukozės vienetai yra polihidroksiacetaliai, kurie paprastai skiriasi savo žiedų struktūromis (gaunamomis iš penkianarių furano arba šešianarių pirano žiedų), taip pat acetalio struktūros anomerine konfigūracija. Be to, yra įvairių glikozidinių jungčių tarp alkiloligosacharidų D-gliukozės vienetų tipų variantų. Ypač alkilpoligliukozidų sacharido liekanoje šie galimi variantai lemia įvairias, sudėtingas chemines struktūras, todėl šių medžiagų žymėjimas tampa vis sudėtingesnis.